Paskutiniame Savivaldybės tarybos posėdyje, įvykusiame vasario 19 d., buvo patvirtinta nauja rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė. Ja tapo Alma Krapauskienė. Gražiai sutapo, kad pirmąja mūsų naujo puslapio „Krašto lobynas“ tema yra Mažeikių krašto poezija ir jos kūrėjai.
Apie laureatę
A. Krapauskienė gimė Ignalinos rajone, Pakalniškių kaime. Baigusi Tverečiaus vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo geografijos mokytojos specialybę. 1961 m. atvyko į Mažeikių rajono Tirkšlių miestelį, kur ilgus metus vidurinėje mokykloje dėstė geografiją ir gamtos pažinimą.
Nuo pat jaunystės Alma rašė eilėraščius, gražiai piešė. Šiuos pomėgius pamažu tobulindama sukūrė vertingų tapybos ir grafikos paveikslų. Ji – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, kartu su kitais menininkais dalyvauja respublikinėse tautodailininkų parodose, rengia ir personalines savo kūrybos parodas, pasižymėjo kaip produktyvi literatė. Jos spalvingais piešiniais iliustruotos Mažeikių krašto literatų išleistos knygos, almanachai: „Prisijaukinę mūzą“, „Minčių žolynai“, „Su gervėmis dainuojam rudenį“ ir kiti.
Savo eilėraščius sudėjo į šešias knygas, kurias papildė paveikslų nuotraukomis, grafikos darbais – „Gyvenimo vingiai“ – 2009, „Du kampeliai Lietuvoj“ – 2010, „Tu su manim“ – 2011, „Vaivorykščių lietus“ – 2012, „Fantazijų pasaulis“ – 2013, „Deimantų blyksniai“ – 2013.
Mūsų ir kaimyninių rajonų žiniasklaidoje gausu straipsnių ir teigiamų atsiliepimų apie A. Krapauskienės kūrybiškumą. 2007 m. Joniškyje vykusioje respublikinėje parodoje Alma apdovanota žurnalo „Kultūros barai“ metine prenumerata, Telšių apskrities tautodailės konkursinėje parodoje „Aukso vainikas – 2011“ vaizdinės dailės srityje laimėjo trečiąją vietą. 2014 m. Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje visą mėnesį renginių dalyviai gėrėjosi mūsų kraštietės menininkės nutapytais paveikslais. O kiek jų yra išdovanojusi keliaudama per visą Lietuvą... Garbaus amžiaus poetė ir tautodailininkė vis dar suranda entuziazmo, kūrybiško polėkio ir laiko išvykoms į kitus rajonus, kur yra kviečiama autoriniam kūrybos skaitymui ar dalyvauti parodose.
Mūsų šviesuolė
Apie kolegę daug šiltų ir gražių žodžių pasakė Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio pirmininkė Janina Butnorienė: „Nors Antrojo pasaulinio karo vėtros nusiaubė Almos gimtąjį kaimą, palikdamos gėlą, jos paveiksluose menišku prisilietimu įamžintos vaikystės prisiminimų sūpuoklės, bakūžės, trobelės, paskendusios medžių apsupty, rugių laukai, mamos kepama duona ir šviesūs artimųjų žmonių veidai. Čia įamžinti ir garsūs Lietuvos kunigaikščiai, bažnyčios, paminklai. Autorė minties sparnais parneša ant paveikslo drobės pragydusio paukščio giesmę, rasoto žiedo spindesį, bekraštį dangų, tėviškės peizažą, sušvitusią akimirką, kurią būtinai privalo užfiksuoti. Tai jos pašaukimas. Ji turi sėti grožio, gėrio ir meilės sėklas, kitaip nesijaustų laiminga.
Kiekvienas, pažvelgęs į jos paveikslus, išgirdęs gyvai skaitomas eiles iš pačios autorės, pasijunta pakylėtas, maloniai nustebintas, nejučia prisilietęs prie istorijos ir kultūrinio paveldo. Tikriausiai ji ir pati nebežino, kiek nutapė paveikslų ar sukūrė eilių apie Lietuvą, Vilnių, Ignaliną, Tirkšlius, upes, ežerus, nepakartojamą gamtos grožį. Jos kūryba suprantama, nuoširdi, padeda labiau pažinti ir rašytojų, ir paprasto žmogaus vidinį pasaulį, taip rašoma ir mūsų būties istorija. Malonu, kad Alma Krapauskienė yra Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio narė. Jos eilėraščiai sudėti į Mažeikių krašto literatūrinius almanachus, o iliustracijos puošia daugybę knygų. Autorė dovanoja savo knygas, paveikslus pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie labai nuoširdžiai priima menininkės dovanas. Daugelį savo posmų poetė moka mintinai. Alma raiškiai ir įtaigiai deklamuoja literatūrinėse šventėse bei įvairiuose susitikimuose. Kaip liaudies pasakorė porina įvairias poemas, nutikimus ne tik literatūrine, bet ir ignalinietiška uturkos tarme. Yra sakiusi, kad turi sukomplektavusi eilėraščių ir piešinių savo septintai knygai, taip pat ruošia naują grafikos darbų parodą, tik trūksta lėšų rėmeliams. Ilgus metus ši menininkė dovanoja kitiems gėrį ir grožį, garsina mūsų kraštą. Tomis nuostabiomis menininkės akimirkomis nupėduotas beveik visas jos gyvenimas. „Prisijaukinę mūzą“, „Minčių žolynai“, „Spindulys nemiega“, „Su gervėmis dainuojam rudenį“, „Rapyros paslaptis“ ir t. t. Be to, ji išleido visą kūrybinę puokštę ir savų knygų: „Du kampeliai Lietuvoj“, „Tu su manim“, Fantazijų pasaulis“, „Vaivorykščių lietus“, „Nenuspėjami miražai“, „Deimantiniai blyksniai“ ir kt. Alma Krapauskienė žinoma ne tik savo kūrybiniais gebėjimais, meniniu išskirtinumu, bet ir šviesia garbaus amžiaus žmogaus tolerancija, mokėjimu išaukštinti mūsų tautos kultūrą. Tai talentinga kūrėja, nešanti po mažą kruopelytę į mūsų krašto kultūros lobyną. Mes, Mažeikių krašto literatai ir menų mėgėjai, gerbiamą Almutę vadiname šviesuole, kuri visada su meile šviečia kitiems.“
Nebus
Žmogaus likimas kažkieno nulemtas.
Tad džiaugtis reikia tuo, ką turim,
Kol daug darbų, kol jėgos neišsemtos,
Kol vaikštom dar žeme, į dangų žiūrim.
O saulė šviečia juk visiems vienodai
Ir gėlės žydi, čiulba paukščiai,
Ošia pušys, noksta sodai...
Plasnoja vėjai iš to paties aukščio.
Tik ar visi pamatom snaigę krentant,
Ar saulę tekant, pūgą ar žaibus?
Kaip beržui širdį skauda, ar suprantam?
Juk to, ką turim, amžinai nebus!
Garbinga praeitis
Kalbėdami apie šių laikų mūsų krašto poeziją bei jos talentingus kūrėjus turime prisiminti nors ir nelabai tolimas jos ištakas. Tarp XIX a.–XX a. čia gimusių ar gyvenusių poetų ir rašytojų dažniausiai prisimename Židikuose paskutiniuosius penkiolika savo gyvenimo metų gyvenusią Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Laižuvoje palaidotą Antaną Vienažindį, ten pat keletą metų klebonavusį Juozą Tumą-Vaižgantą, Lėlaičiuose gimusį Dionizą Pošką.
Ne visi minimo laikotarpio šviesuoliai buvo lygiavertės kūrybinės asmenybės. Jie ne tik rašė eilėraščius, prozos kūrinius, bet daugelis iš jų istorijoje paliko gilią ir prasmingą vagą. Siekdami šviesti visuomenę, ugdyti jos politinę ir tautinę savimonę, populiarinti mokslo žinias bei padėti spręsti kasdienius buities reikalus vertė knygas iš kitų kalbų, rašė straipsnius ir užsiėmė kitokia visuomenine bei švietėjiška veikla. Čia galime prisiminti iš Mažeikių krašto kilusį Antaną Skripkauską, rašytoją, mokytoją, Lietuvos aktyvistų fronto narį, išleidusį prieškario metais net 4 romanus.
Tarp primirštų literatūros kūrėjų būta dvarininkų, kunigų, knygnešių ir mokytojų. Jau XIX a. pradžioje poemą ir keletą smulkių poezijos kūrinėlių paskelbė Sedos dvaro savininkas, kovotojas dėl baudžiavos panaikinimo ir 1831 m. žemaičių sukilėlių vadas Vladimiras Gadonas, 1839 m. išleidęs knygą „Žemaičių kunigaikštystės statistika“. Eilėraščius, pasakėčias rašė 1826–1836 m. Židikuose, Tirkšliuose, Žemalėje kunigavęs Antanas Savickis. Kunigų profesorių Vincento, Antano ir Tado Juzumų, kilusių iš Rubikų kaimo, parengtos knygos „Senas aukso altorius“ (1848), „Naujas žemaitiškas elementorius“ (1855) spaudos draudimo metais buvo perspausdinamos po keliasdešimt kartų ir platinamos visoje Lietuvoje.
Daugelis XIX a. šviesuolių buvo kunigai. Jie rūpinosi religinės ir šviečiamosios literatūros leidimu, vertimais ar patys rašė įvairius kūrinėlius. Tai Dagių kaime gimęs Ignas Kulvinskis, iš Dautarų kilęs Jokūbas Kurmavičius, Knabikų kaime gimęs ir Leckavoje palaidotas pirmosios lietuviškos knygelės apie blaivybę autorius Juozapas Simforijonas Mieleška. Kapėnuose gimė ir Sedoje vikaravo Otonas Praniauskas, per savo seserį Karoliną Praniauskaitę susipažinęs su Antanu Baranausku ir padėjęs jam įstoti į kunigų seminariją Varniuose.
Kunigai dažnai kilnojami iš vienos parapijos į kitą, tad ir į Mažeikių kraštą buvo paskirta nemažai dvasininkų, kurie vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, buvo aktyvūs vyskupo Motiejaus Valančiaus talkininkai. Tai Sedoje klebonavęs ir Grūstės kapinėse palaidotas Leonas Montvydas, Tirkšliuose gyvenę Antanas Janikavičius, Domininkas Žukas. Viekšniuose kunigavo Vincentas Jarulaitis, prisidėjęs prie knygų leidybos ir pats rašęs „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Vienybėje“, „Šaltinyje“. Šiuose ir kituose leidiniuose bendradarbiavo 1901–1921 m. Sedoje klebonavęs Kazimieras Genys, 1913–1916 m. Pievėnuose dirbęs kunigas Julijus Narkevičius.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu daugelis kunigų buvo draudžiamosios spaudos platintojai, knygnešiai, patys rašę įvairius straipsnelius ar padėję redaguoti to meto leidinius. Tai Viekšniuose gimęs Julijonas Ipolitas Kasperavičius, Židikuose klebonavę Jonas Krizostomas Vizbaras, Kazimieras Domarkas, Tirkšliuose gyvenęs ir miręs Aloyzas Šliūpavičius. XX a. pradžioje Tirkšlių mokyklos kapelionu buvo žymus visuomenės veikėjas ir religinių raštų rengėjas Povilas Dogelis.
Jau 1781 m. ką tik įšventintas į kunigus Laižuvos klebonu buvo paskirtas Juozapas Arnulfas Giedraitis, vertėjas, lietuvių literatūros rėmėjas ir skatintojas, vėliau tapęs Žemaičių vyskupu. Jis jaunystėje kūrė eilėraščius, rūpinosi švietimu ir lietuvių raštijos reikalais, parašė studiją „Lietuvių tautos, kalbos ir literatūros aprašymas“, „Traktatą apie žemaičių kalbą“. Šiame Žemaitijos kampelyje 16 metų klebonavo ir amžino poilsio vietą rado lietuvių dainius Antanas Vienažindys, čia pastatęs naują mūrinę bažnyčią, kūręs dainas, kurias iki šiol dainuoja laižuviškiai. Po jo (1898–1902) Laižuvoje vikaravo poetas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, kurio pirmasis eilėraštis buvo „Ant Vienužio kapo“, išspausdintas „Tėvynės sarge“ 1899 m. Vėliau jis išleido du eilėraščių rinkinius („Dainos ir sakmės“, 1902; „Dainos dainelės“, 1909).
Mažeikiuose palaidotas pedagogas, teisininkas, spaudos darbuotojas, mokyklos istorijos ir teisės darbų autorius Vilhelmas Žanas Burkevičius. Negalime nepaminėti mūsų krašto profesorių: lietuvių literatūros ir kultūros istoriko, lietuvių tautosakos tyrinėtojo Mykolo Biržiškos ir jo brolio bibliografo, publicisto, literatūros kritiko, jaunystėje Smūtkelio slapyvardžiu rašiusio eilėraščius ir prozos vaizdelius, Vaclovo Biržiškos, 1923–1927 m. Mažeikių gimnazijos direktoriumi dirbusio antikinės literatūros vertėjo ir tyrinėtojo Merkelio Račkausko.
Galbūt ne vieną ryškią pėdą Lietuvos kultūros take būtų įmynę ir tie literatūros kūrėjai, kuriems įvairios sąlygos ar aplinkybės sutrukdė ryškiau pasireikšti jų talentams. Kai kurie iš jų mirė, teturėdami apie 30 metų. Publicistas, literatas Liudvikas Beržanskis mirė 24 m., prozininkas Juozas Gurauskis – 27 m. Poetas Klemensas Baltutis, pasirašinėjęs „Dulkės iš Vėjų skersgatvio“ slapyvardžiu, mirė 34 m., išleidęs du eilėraščių rinkinius („Po tėviškės klonius“, 1929; „Upokšniai šnera“, 1935), poemą „Devyni raiteliai“ (1933), dvi eilėraščių knygeles vaikams „Paukšteliai čiulba“ ir „Seni, seni, ką darai?“ (abi 1937 m.). Iš to paties Viekšnių krašto kilęs poetas Leonas Skabeika išgyveno 32 m. ir spėjo išleisti vienintelį eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais“ (1928), kuriam lietuvių literatūros istorijoje priklauso išskirtinė vieta. Visus šiuos kūrėjus pakirto tais laikais nepagydoma džiova. 37 metų Antanas Skripkauskas, kilęs iš Ritinės kaimo, 1941 metais buvo sušaudytas kartu su kitais Birželio sukilimo organizatoriais, taip ir nesuspėjęs išleisti penktojo romano, galbūt brandžiausio savo kūrinio. Tačiau net ir anksti nutrūkę kūrybiniai gyvenimai liudija apie to meto kultūrinę ir literatūrinę aplinką mūsų krašte, o garbinga praeitis nenusėdo užmaršties dulkėmis.
Amžinas poezijos šauksmas
Dabartinė mūsų gimtojo krašto kultūra ir kūryba neatsiejama nuo literatūrinio gyvenimo tradicijų tęstinumo. Poetinis žodis Mažeikių krašte yra pasiekęs tam tikrą kokybinę brandą bei įgavęs naują kvėpavimą, įvairiomis formomis pasiekia tuos, kuriuos ši kūryba jaudina ir yra reikalinga. Be jokios abejonės tokiam vyksmui teigiamą įtaką turėjo Mažeikių literatų sambūris „Aura“, kuris prie Mažeikių rajono viešosios bibliotekos buvo įkurtas 2009 m. Jo pagrindinis tikslas buvo suburti mūsų mieste bei rajone gyvenančius ir kuriančius žmones, suteikti galimybę išreikšti save, skatinti tobulėti. Šiuo metu aktyviai kūrybinėje ir visuomeninėje veikloje dalyvauja literatai iš Viekšnių, Palnosų, Kapėnų, Tirkšlių, Židikų, Sedos, Šerkšnėnų bei Mažeikių.
2009 m. buvo išleista poezijos ir prozos antologija „Prisijaukinę mūzą“, 2010 m. leidinys – „Žiedlapių lietus“ ir kompaktinė plokštelė „Poezija dainoje“. 2011 m. išleistoje Mažeikių krašto literatų kūrybos rinktinėje „Minčių žolynai“ pateikta įvairiapusė autorių kūryba, tą atspindi ir leidinio pavadinimas. Jauniausiam autoriui – dvidešimt dveji metai, vyriausiam – devyniasdešimt septyneri. „Spindulys nemiega“ – penktoji Mažeikių krašto literatų sambūrio „Aura“ knyga, kurioje sudėta trisdešimt šešių autorių naujausia kūryba: eilėraščiai, prozos vaizdeliai, esė tekstai. 2012 m. klubas išleido naujas kūrybos rinktines „Nutikimai Žemaitijoje“, „Su gervėmis dainuojam rudenį“, 2013 m. – „Kalbėk širdies balsu“, 2014 m. – vaikams skirtą nuotykių ir pasakų knygą „Rapyros paslaptis“.
Tie patys autoriai yra ne tik plunksnos sesės ir broliai, bet ir tautodailininkai, sukuriantys vertingus paveikslus, menines nuotraukas, įvairius rankdarbius, dalyvaujantys parodose. 2013 m. sambūris pasivadino Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūriu. Narių susitikimuose pristatoma autorių kūryba, pasidalinama patirtimi ir patarimais, pateikiama informacija apie renginius, konkursus, aptariama savišvieta, analizuojami kūriniai. Sambūrio nariai su literatūrinėmis ir muzikinėmis programomis lankosi Akmenės, Šiaulių, Jonavos, Plungės, Skuodo rajonuose, yra dažni daugelio kitų įvairių renginių dalyviai.
Kūryba, šildanti sielas
Sambūrio pirmininkė J. Butnorienė sutiko nupiešti kelis charakteringesnius šiandienos kūrėjų portretus: „Kiekvienas literatas – menininkas savaip įdomus, gerbtinas, nuėjęs išskirtinį kūrybos kelią, sukūręs mažiau ar daugiau vertingų darbų, kurie suteikė kažkam giedrių akimirkų, aiškesnio suvokimo, nekasdieniškų emocijų. Visi mes esame savotiški keistuoliai ir metraštininkai. Vieni rašome apie būtį, kiti kuriame apie buitį. Fotografuojame, piešiame, karpome, siuvinėjame, lipdome savaip, ką išmonė pasufleruoja, kokią viziją pamato. Kiekvienas gyvename ne tik savo gyvenimą, bet ir susiduriame su įvairiausiomis ištiktimis, kurias savaip įkomponuojame į kūrybą. Minčių kregždės sklando erdvėje, praeitis spalvinga, o ir ateityje viliamės susitikti besišypsančią svajonę... Man kalba spalvinga bendraminčių kūrybinė biografija, tad bandysiu įrašyti jų vardus ir paminėti kitaip, kokius saugoju atmintyje. Kai prireikia logiškos minties, tai Regina Niunevienė visada ją atras, kai prireikia nuotraukų – Gitana Jazdauskienė atskubės į pagalbą, o Birutė Marčiauskienė visapusiškai patvarkys kalbos ir gramatikos reikalus. Taip pat noriu pasidžiaugti Vlado Daukanto tolerantiška kūryba, humoristiška Vidos Karevos išmone, tautišku Justinos Kateivienės žvilgsniu, Benedikto Spirgio dainomis, visais išskirtiniais kūrybingais talentais, kurie puoselėja grožį ir meilę savam kraštui. Žmogui ir Tėvynei. Tuo laikotarpiu, kai buvo rekonstruojama viešoji biblioteka – mūsų krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio susirinkimų, švenčių buveinė – mes ieškojome savo kūrybos perliukų kitaip, išleidome keletą knygų, vykome pas kitų rajonų bendraminčius, dalyvavome konkursuose, šventėse. Mūsų kūryba gal ir nepakeis pasaulio, bet tikrai sušildys dar ne vieną sielą.“
Nebaigti kūrybos arimai…
Pasak J. Butnorienės, nutolęs nuo kaimo, nuo gimtosios Luobos žemės, palikęs ten savo širdies dalelę Leonas Mitkus kasdien pasineria į supančių minčių žolynus, žvaigždes, aria savo kūrybos neužmatomus tolius. Mūsų kraštietis poetas yra ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, eilėraščius ir pamąstymus sudėjo į dvi knygas: „Būčiau savęs nesutikęs“ ir „Pažadėjęs save atiduoti“, o kiek dar neišspausdintų laukia savo skaitytojo... Jo kūryba publikuojama Kaimo rašytojų almanachuose, Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų knygose bei įvairiuose kituose leidiniuose. „Lyrika – mano gyvenimo poezija, proza ir darbas. Joje randame meilę žmonėms, norą išsisakyti, visas dainas ir giesmes nuo sėjos iki pjūties...“ – sako L. Mitkus.
Tėvelio sėja
Mačiau, kaip tėvas mano sėjo
Iš saujos dirvon byrančius rugius.
Paskum jie vasarą vilnim šnarėjo,
O jis galulaukėj stovėdavo žvalus.
Aš daug vėliau pradėjau savo sėją
Ir žemę dar ariau kolchozų apgulty,
Riboženklius kaliau į senolių vietą,
Išlikusią nuo seno dar vaiko atminty.
Būties akimirka
Būties akimirka trapi.
Visi joje gyvenam.
Tad būk, širdie, kantri, stipri,
Kol meilės ugnimi dar degam.
„Apie save nelengva pasakoti. Vis keliauju ieškančiųjų taku, nuo minties prie širdies ir atvirkščiai, norisi žodžiui įkvėpti gyvybės, prisiūti viltingus sparnus ir leisti pakilti, kad žemėj būtų šviesiau. Lietaus lašais išbraidžioti gimtinėj pramintus takus, pasitikti prieaušrio sapną, pakelti kūdikį ant rankų... Saugoti namų šilumą, kad neigairintų vėjai, surinkti erškėčių uogas, kurias nespėjo paukščiai, nubraukti nuoskaudų žilas mintis nuo suirzusiojo, dar šokti, kai pabals rudens naktis, bitele pavirtus džiaugtis kvapsningoj pievoj, pajausti tą versmę, kuri naktim miegot neleidžia, dar nenuskęsti laiko upėje, kai pražįs sodai.
Neatrakinti dienų, kurios praėjo ir bus šalia. Bet žinau – jos pastuksens kas rytą nebyliai ir eisiu ilgesio krantu. Prisėsiu ir piešiu mažų ir didelių paslapčių akvarelę: kaip žydi rožės kiekvieno širdyje, kaip akmenėlis prakalba delne, kur iškeliauja ryto rasos, kaip svyra melsvo lino kasos...
Kasdien žengiu į trapų būties tekėjimą ir mąstau, kur pasislepia dienų dulkelės, liesti daiktai, sutikti žmonės, darbai ir visa kita, tapę tik prisiminimais... Kiek likimų, ištverme, šalčiu paženklintų, išnyko be pėdsakų...
Nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus veidas, gyvenimai, kuriuos praeiname... Sielos valdovė – išmintis – prašo saugoti tą poezijos slaptingąją versmę kraštui, kur savos kalvos, saulėtas gimtinės lopinėlis, alma šaltiniai, skamba tautiškos dainos. Ir pasilenkiu virš tylos su žodžio akimirka...“
Janina (Žebrauskaitė) Butnorienė, kaip ir daugelis kitų poetų ir stiprių asmenybių, savęs nesureikšmina. Poetė gimė ir užaugo savo protėvių žemėje Kražiškių kaime, Židikų seniūnijoje. Moteris nuo pat mažens pradėjo eiliuoti, bet, kol tapo „tikra“ poete, dar užaugino dvi dukras ir du šaunius sūnus. Iš tėvo pusės visi keturi broliai buvo muzikantai, todėl Janina ne tik kuria eilėraščius, bet ir turi puikią klausą bei gerą balsą.
1994 m. išleido ne tik pirmąją poezijos knygelę „Vienatvės gėlė“, bet ir kasetę. Šiandien Janina yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, 1993 m. tapo respublikinio V. Kudirkos literatūrinio konkurso I premijos laureate, 2009 m. sudarė Mažeikių krašto autorių kūrybos antologiją „Prisijaukinę mūzą“, gerai žinoma kaip dainų autorė ir atlikėja. Šiuo metu yra išleidusi net 23 poezijos knygeles.
Eilėraštis sau ir Tau
Tragiško likimo poetas Antanas Daščioras, palikęs pluoštą savos kūrybos, jau senokai paliko mūsų pasaulį, taip pratęsdamas per anksti išėjusių poetų sąrašą. 1992 m. išleistoje knygelėje „Tik tu ir aš“ autorius bando įspėti skaitytoją apie savo vidinį nerimą ir būsenas, bando prisiglausti prie skaitytojo, nes be jo yra niekas. Tai buvo labai išskirtinis poetas, kurio kūrybą būtų galima lyginti su lietuvių poezijos milžino Pauliaus Širvio eilėmis. O kiek daug savyje slepia ir kiek daug pasako tik trys poeto eilutės:
Kai ateis amžinoji naktis,
Kiti pasakys,
Ką dienoje palikai...
Išties nepakartojamas yra kiekvieno kuriančio žmogaus vidinis pasaulis, jo poetika bei ištransliuojamos vibracijos apie mus supantį pasaulį, tyrus jausmus, džiaugsmą, skausmą ar nerimą. Per ilgus amžius gludintas žodis pasiekė mus ir šiandien veikia skaitytoją taip pat, kaip ir prieš šimtą metų. Mažeikių krašto poezija nepasidavė įvairiems modernaus pasaulio gundymams ir išliko šiek tiek natūraliai kaimiška, tačiau miela, šilta ir nesunkiai suprantama. Eilėraštį sau ir apie save poetas padovanoja skaitytojui. Tokia yra poezijos prigimtis.
Vytas Aleknavičius
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
