Mūsų istorija turtinga svarbių, pasididžiavimo vertų ir minėtinų datų, tačiau dalis jų ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji – labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Ir 1918 metų, ir 1949 metų vasario 16-oji buvo lemtingos mūsų dabarčiai ir ateičiai. 1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia. Vasario 16-ąją pasirašytą Nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.
1990 m. kovo 11 d. LR Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.
Atsižvelgiant į šiuolaikinį jaunimą, jų požiūrį į religiją, reikšmingus dalykus Tėvynei, galima suprasti, jog ne kiekvienas jaunuolis gali suvokti valstybinių švenčių svarbą ir reikšmę jiems patiems, jų šaliai. „Būdas žemaičių“ keleto jaunuolių klausė, ką jiems reiškia valstybinės šventės – Vasario 16-oji bei Kovo 11-oji.
Ieva Knabikaitė, 17 m., Mažeikių Gabijos gimnazijos moksleivė:
– Kai gerbiame savo Valstybę, ja didžiuojamės, valstybinės šventės jau savaime tampa gražios ir prasmingos. Man labai gražu, kai per tokias šventes iškeliama mūsų šalies trispalvė.
Deimantė Rusteikaitė, 15 m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos moksleivė:
– Valstybinę šventę moksleiviai dažniausiai praleidžia paprastai. Daugelis net nemato prasmės, kodėl ją reikia švęsti ir kodėl mokytojai stengiasi kuo detaliau apie tai papasakoti. Aš šią dieną stengiuosi praleisti prasmingai: pirmiausia, pasiklausiu savo giminaičių, draugų ir pažįstamų, ką jie žino apie tą šventę, kaip viskas vyko ir kodėl ši šventė svarbi mūsų valstybei, taip pat pati paieškau įdomios informacijos apie to meto įvykius ir, jeigu yra galimybė, dalyvauju mieste organizuojamuose renginiuose. Jų metu galiu sužinoti labai daug apie savo šalies istoriją, didžius žmones, iš kurių galiu pasisemti išminties, tvirtybės, drąsos ir patriotiškumo. Manau, kad valstybinės šventės turėtų būti ne tik vyresnių žmonių reikalas, bet ir jaunosios kartos, kuri kurtų šviesią Lietuvos ateitį.
Ingridas Baranauskas, 19 m., technikos priežiūros verslo darbuotojas:
– Mano manymu, jaunam žmogui paminėti tokias šventes, kaip Vasario 16-oji, svarbu. Ši data Lietuvoje buvo svarbi tiek senam žmogui, tiek jaunam. Mes dažniausiai visa šeima susirenkame prie stalo, paminime bet kokią svarbią valstybei dieną.
Lukas Damulis, 16 m., Mažeikių Gabijos gimnazijos moksleivis, jaunasis šaulys:
– Kiekviena iš tų datų ir švenčių reikšmingos mūsų istorijai, istorinei atminčiai. Per valstybines šventes prisimename garbingus žmones ir galbūt iš jų pasimokome kažko naujo. Jaunimui tai turėtų reikšti daug, tai lyg įrodymas, ką pasiekė žmonės, kuriuos prisimename, ir ką šiuolaikinis jaunimas gali pasiekti, eidamas jų keliais. Man valstybinės šventės reiškia garbingų žmonių pagerbimą už jų nuopelnus.
Dainius Mažutis, 28 m., IT specialistas:
– Man tokios šventės nereiškia nieko. Lietuvoje labai sunku išgyventi ir kažkaip apie valstybines šventes nebėra ir kada galvoti. Be to, Lietuva daugiau atima iš savo tautiečių, negu duoda. Kol esi jaunas, tol dar nesupranti, kas yra ta mūsų šalis, o kai pamatai, kaip jos vadovai elgiasi su mūsų tauta, bus vis sunkiau siekti savo svajonių.
Martyna Griciūtė, 15 m., Mažeikių Gabijos gimnazijos moksleivė:
– Valstybinės šventės jaunam žmogui primena apie jo vertybes ir apie tai, dėl ko mūsų protėviai kovojo. Be valstybinių švenčių mes būtume tarsi beverčiai piliečiai, kurie neturi nei savo valstybės istorijos, nei vertybių. Švęsdami valstybines šventes, mes parodome, kad neužmirštame senųjų papročių ir kodėl mes dabar esame laisvi bei nepriklausomi. Jaunimas turėtų ir toliau nepaliauti prisiminti šias svarbias datas, kurios taip pat turėtų būti primenamos ir toliau – kitoms kartoms.
Viktorija Griciūtė, 16m., Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinės mokyklos moksleivė, jaunoji šaulė:
– Aš manau, kad jaunimui valstybės šventės reiškia pasitikėjimą, susivienijimą, norą daugiau visur dalyvauti, pabuvimą kartu su šeima ir draugais. Man tai reiškia džiaugsmą ir didesnį norą dalyvauti jose.
Ieva Kuzaitė, 18 m., Mažeikių Gabijos gimnazijos moksleivė:
– Nešvenčiu, nes nemanau, kad turėtų būti teikiama garbė valstybei bet kokia proga. Jos man 
nieko nereiškia. Tuo labiau nesu patriotė, nežiūriu krepšinio varžybų, neturiu mėgstamiausios komandos, tik patriotizmas vis dar išlenda žiūrint „Euroviziją“. Ir vis dėlto, mano nuomone, turi laimėti prasmingiausia daina, o ne kas daugiau efektų parodys ar kas gražiau, vulgariau pasirodys scenoje. Šiaip esu dalyvavusi Vasario 16-ajai bei Mindaugo karūnavimo dienai skirtuose bėgimuose, tačiau tai buvo ne iš patriotizmo, o tik dėl to, kad kviesdavosi trenerė. O šiaip labai mažai kur, ypač paskutiniu metu, pasireiškia mano patriotizmas.
Sonata Vilkaitė, 15 m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos moksleivė:
– Valstybinės šventės suburia žmones į vieną bendrą sąjungą, tarnaujančią, mylinčią ir branginančią tėvynę. Aš labai džiaugiuosi, kad gimiau laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, kur vyrauja meilė ir taika. Valstybines šventes dažniausiai miniu artimų žmonių būryje, dalyvauju šioms šventėms skirtuose renginiuose ir eisenose, giedu su visais lietuviais Lietuvos Respublikos himną ir puošiuosi Lietuvos vėliavos spalvų atributika. Nuostabu matyti vis daugiau sąmoningų lietuvių, kurie iškelia Lietuvos valstybės vėliavą prie savo namų, taip išreikšdami pagarbą visiems mums ir tiems, kurie kovojo už tokią Lietuvą – laisvą, savarankišką ir nepriklausomą.
Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
