Alytuje gyvenantis Tadas (vardas pakeistas) keliasi ryte į darbą be žadintuvo, nes nemėgsta ilgai miegoti. Nusiprausia, apsirengia, pasigamina puodelį kvapnios juodos kavos, su pasimėgavimu ją išgeria neskubėdamas, mobiliajame telefone tuo metu dar peržiūri atėjusias žinutes, sėda į automobilį ir vyksta į darbą. Pietauja ten pat, nes grįžti per toli. Vakare – vėl dušas, vakarienė, televizorius, pokalbis su draugais bei artimaisiais ir – miegoti.
Atrodytų, tai eilinio žmogaus eilinė diena, bet mes kai ką nutylėjome: vyras atlieka bausmę Alytaus pusiaukelės namuose, ir prieš išvykdamas į darbą, ir grįžęs, Tadas pažymi išvykimo ir grįžimo laiką specialiame lape. Kiekvieną savaitę jis nuosekliai aptaria kitos savaitės dienotvarkę su savo socialine darbuotoja, ir visi jo planai minučių tikslumu užfiksuojami specialiame plane, kurio jis privalo laikytis.
Darbe vyro aplankyti atvažiuoja ne draugai ar giminaičiai, o pataisos namų darbuotojai, kurie jį bent porą kartų per mėnesį netikėtai patikrina. Vakarais jis ne tik žiūri televizorių, bet ir išklauso socialinius įgūdžius lavinančių paskaitų, dalyvauja elgesio korekcijos programoje. Pagal nustatytą grafiką jis tvarko namus, kuriuose bausmę atlieka dar 18 nuteistųjų, pats skalbia, palaiko švarą ir tvarką savo miegamojoje vietoje, kurią taip pat nuolat tikrina darbuotojai. Jis turi laisvo laiko – 10 val. per savaitę ir jį skiria sportui, apsipirkti parduotuvėje, apsilankyti bibliotekoje, pas kirpėją ar tiesiog pasivaikščioti. Visas jo laisvalaikis taip pat detalizuotas ir suplanuotas. Visa veikla skirta ugdyti šio žmogaus socialinius įgūdžius, gerinti jo prisitaikymą visuomenėje. Jei gerai elgiasi visą savaitę – savaitgalį Tadui leidžiama parvykti namo.
Kasdienybę Pusiaukelės namuose paįvairina ir tapti naudingu visuomenės nariu padeda dalyvavimas savanoriškose veiklose, pažintiniai, edukaciniai renginiai ir išvykos, kurios atskleidžia krašto tradicijas, leidžia susipažinti su įdomiais ir žinomais žmonėmis, pasidalinti patirtimi ir pasisemti tikėjimo, kad galima gyventi kitaip, nekenkiant kitam, o atvirkščiai, pasiaukojant ir atiduodant save kitiems. Tadas nevengia savanoriauti: kai tik gali, prisideda prie organizuojamų savanoriškų akcijų. Jų metu tvarko apleistus kapus, padeda darželiui ir muziejui pergabenti baldus, padėjo ir miesto savivaldybei pasirengti miesto šventei, statė sceną. Ši patirtis pasitarnavo ir dar kartą: reikėjo pagalbos sumontuojant ir išmontuojant sceną labdaringam koncertui „Mes dzūkai, ne paspirtukai“, skirtame žmonėms, padėjusiems gesinti gaisrą padangų perdirbimo gamykloje.
Pusiaukelės namų Lietuvoje – tik keturi. Alytaus pusiaukelės namai didžiuojasi tuo, kad atvėrė duris nuteistiesiems, norintiems siekti pokyčių savo gyvenime, patys pirmieji – 2016 m. kovo 18 d. Tokių namų įsteigimas buvo sudėtinė daug didesnio projekto, finansuoto norvegų lėšomis, dalis. Pusiaukelės namai pasiteisino Skandinavijos šalyse, tad nuspręsta šią gerąją patirtį perkelti ir į Lietuvą. Į Pusiaukelės namus perkeliami tik griežtus kriterijus atitinkantys nuteistieji, atlikę numatytą įstatymuose dalį bausmės pataisos namuose, neturintys nuobaudų, vykdantys jiems sudarytus individualius socialinės reabilitacijos planus, turintys žemą pakartotinio nusikalstamumo riziką ir kt. Klausimą dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus svarsto Pusiaukelės namų komisija, kurią sudaro ir pataisos namų darbuotojai, ir visuomenės atstovai. Pagal pateiktą išsamią informaciją apie nuteistąjį jie sprendžia, ar jis vertas pasitikėjimo ir perkėlimo į Pusiaukelės namus.
Nors kalbama apie laisvių suteikimą nuteistam laisvės atėmimo bausme žmogui, tačiau tokios laisvės jis turi nusipelnyti, o parodytą pasitikėjimą – nuolat užtvirtinti: Pusiaukelės namuose netoleruojamas alkoholis, narkotikai, smurtas prieš kitą asmenį, nuteistųjų subkultūros apraiškos, melas, nepagarba, žargonas ar keiksmažodžiai. Šiuo metu čia nėra nė vieno nuteistojo, kuris turėtų galiojančių nuobaudų. Čia gyvenantys žmonės negali dykaduoniauti: jie privalo dirbti arba mokytis ir visiškai save išlaikyti. Jie perka asmens higienos reikmenis, maistą ir gaminasi, skalbia, apsirūpina patalyne ir drabužiais. Visi yra socialiai drausti, jiems teikiama įprastinė sveikatos priežiūros paslauga, kadangi jie moka visus mokesčius. Jų darbas bausmės atlikimo metu įskaičiuojamas į bendrą darbo stažą.
Nuteistojo pažangą keičiantis nuolat vertina Pusiaukelės namų darbuotojai. Jie sudaro individualius planus, kuriuose išskiriamos priežastys, lėmusios nusikalstamą asmens gyvenimo būdą, ir nustato priemones, su kurių pagalba ši rizika gali būti suvaldyta. Supratus, kodėl žmogus pasuko nusikaltimų keliu, galima jam padėti susivokti, parodyti kitas galimybes ir pasirinkti kitą kelią. Įvertinus nuteistojo pažangą ir sulaukus įstatymuose nustatyto termino, žmogus pristatomas komisijai dėl lygtinio paleidimo galimybės. O tai jau galimybė grįžti visam laikui į namus, šeimą, visuomenę.
„Mes tikime žmogumi ir jo gebėjimu keistis. Be šio tikėjimo, visas socialinis reabilitacinis darbas su nuteistuoju taptų beprasmiškas. Tikėjimas persiduoda iš žmogaus žmogui ir galiausiai pats nuteistasis patiki savimi. O pasitikėjimo ne vienas stokoja“, – sako Alytaus pusiaukelės namų vyriausioji specialistė V. Gintaraitė.
Šiuose netradiciniuose namuose ugdomos ir dvasinės vertybės, rengiami susitikimai su dvasininkais, vienuolėmis. Štai ir ruošiantis šioms Kalėdoms buvo surengtas Advento vakaras, kuriame dalyvavo visi 19 nuteistųjų, Pusiaukelės namų specialistės, savanorė, V. Brunono Kverfurtiečio koplyčios ir Alytaus pataisos namų kapelionas klebonas kunigas Valdas Simanaitis. Renginio metu buvo dalinamas ir laužiamas kalėdaitis ir vaišinamasi pačių nuteistųjų paruoštomis vaišėmis. Klebonas atskleidė šv. Kalėdų prasmę, palinkėjo nuteistiesiems išėjus į laivę daugiau nesugrįžti, taip pat branginti šeimas ir artimuosius. Du nuteistieji šventiniu laikotarpiu kartu su pataisos namų administracijos darbuotojais lankėsi vaikų namuose, nuvežė vaikams dovanėlių. Tokia graži akcija, vykdoma jau ne pirmus metus, ne tik pradžiugina vaikus, bet ir nuteistiesiems padeda apgalvoti savo gyvenimą, pasirinkti teisingą gyvenimo kelią.
Dalyvavimas tokiuose renginiuose Pusiaukelės namuose yra privalomas, kaip ir dalyvavimas programose, užsiėmimuose, susirinkimuose, individualiuose pokalbiuose. Visa tai – investicija į žmogų, ir nors ne visada ji pasiteisina, tačiau pasisekus duoda puikių rezultatų.
Per beveik ketverius gyvavimo metus Alytaus pusiaukelės namuose pabuvojo 49 nuteistieji. Ne visiems jiems pavyko „užsikabinti“ už ištiestos pagalbos rankos: dešimčiai iš jų teko grįžti atgal į pataisos namus, laisvėje esančios pagundos buvo stipresnės už norą keistis. 17 sėkmingai buvo paleisti teismo lygtinai. Jų priežiūrą vykdė ir pagalbos teikimą tęsė Lietuvos probacijos tarnyba.
Pasak vieno iš pusiaukelės namų gyventojų Jono (vardas pakeistas), „čia žmogus parodo savo tikrąjį veidą, ko jis vertas iš tikrųjų. Ar žmogus vertas lengvesnių sąlygų, tolesnio bausmės atlikimo pusiaukelės namuose. Čia netoleruojami nusižengimai, net patys lengviausi. Žmonės, net turėdami galimybę vartoti alkoholį, to nedaro. Nepraleidžia darbo, yra kultūringi, mandagūs. Patys tvarkosi, palaiko tvarką, švarinasi.“
Joną džiugina ir galimybė užsidirbti, padėti artimiesiems, save išlaikyti. Kartais susirasti darbą būna sunku. „O juk aš, – sako nuteistasis, – dirbu sąžiningai, taip, tarsi dirbčiau sau. Nedarau bet kaip ir dar patariu kitiems, kaip geriau jį atlikti.“
Stogdengiu dirbantis Jonas pasakoja, kad sunkiau darbą susirasti gyvenant Pusiaukelės namuose, kadangi iš anksto sudaromi judėjimo planai, maršrutai. Nuvyksti į vieną įstaigą, jei pamatai kokį objektą šalia, jau ten negali eiti, nes tai – nenumatyta. Viskas ilgiau užtrunka. Darbo paiešką apsunkina ir tai, kad gyvenant pataisos namuose be mobiliųjų telefonų, interneto nuo visų technologijų atsiliekama. Nemoka Jonas, atvykęs į Pusiaukelės namus tik praeitų metų lapkričio pabaigoje, dar CV (gyvenimo aprašymo) parašyti, nežino, kaip jį išsiųsti internetu. Pasitaiko, kad dabar įmonės ne adresą ar gatvę nurodo, o tik elektroninį paštą. Net ir telefono kartais nėra... Kaip su jomis susisiekti?
Pasak Jono, jei žmogus neilgai prabuvo pataisos namuose, tai dar nespėjo atprasti nuo gyvenimo laisvėje, o jei ilgiau – jau sunkiau. Toks žmogus išėjęs ieško draugų, su jais atšvenčia išėjimą į laisvę, o išgėrus kyla minčių, kaip tų pinigų prasimanyti, lengvai pasipelnyti ir ieško tokie silpnų aukų. O Pusiaukelės namai neleidžia „ant plačios kojos atsistoti“. Čia turi balansuoti, laikytis įstatymų. Jonas atvirauja, kad užpykęs ant darbdavio norėjo jam „į kuprą“ duoti, bet susilaikė, nes prisiminė, kur yra, kaip turi elgtis ir koks pasitikėjimas jam parodytas (vyras teistas už keletą smurtinių nusikaltimų). Jono manymu, reabilitacijos programos veikia. Jis norėtų, kad ir teismai, svarstydami klausimą dėl lygtinio paleidimo, į tai atsižvelgtų. „Juk nuteistasis ne iš „zonos“, o iš Pusiaukelės namų, o tai visai kas kita“, – svarsto Jonas.
Simonas (vardas pakeistas), paklaustas, kaip skiriasi gyvenimas pataisos namuose nuo gyvenimo Pusiaukelės namuose, pasakoja: „Jei manęs draugai, pažįstami klausia, kaip sulyginčiau sąlygas ir galimybes pataisos namuose ir čia (Pusiaukelės namuose), tai atsakau, kad jausmas būtų lyg patekus į rojų. Būnant čia sustiprėja ryšys su šeima, artimaisiais, giminaičiais. Būdami čia, turime galimybę įsigyti norimą specialybę, dirbti norimą darbą, lankytis teatre, kino teatre, sporto klubuose ir t. t. Žinau keletą atvejų, kai žmonės, pataisos namuose turėję priklausomybių, išėję į „pusiaukelę“ susitvarkė šias problemas, sukūrė šeimas.“
Simono, kuris Pusiaukelės namuose jau yra daugiau nei metus, paklausėme, kaip, jo manymu, keičiasi darbdavių ir visuomenės požiūris susidūrus su dirbančiais ir besimokančiais nuteistaisiais.
„Aišku, yra daug labai įvairių situacijų“, – dalijasi patirtimi vyras. „Visuomenėje daug kas laikosi stereotipų, kad jei jau nors kartą esi teistas, tai jau žmogus žlugęs, bet yra ir tokių, kurie tiki, kad iš ties nori pasitaisyti ir tau padeda, suteikia galimybių. Mano atveju, bendrovėje, kurioje įsidarbinau, tuo metu buvo reikalingas toks specialistas. Po pokalbio su direktoriumi buvau priimtas į darbą be jokių bandomųjų laikotarpių, tiesiog kaip laisvas žmogus. Savo ruožtu aš tai vertinu ir labai stengiuosi nenuvilti darbdavių, todėl džiaugiuosi susiklosčiusiais puikiais darbiniais santykiais“, – pasakoja jis.
Simonas laisvės atėmimo bausmę atlieka pirmą kartą. Paklausus, ką, jo nuomone, Pusiaukelės namai duoda nuteistajam, jis sako, kad „tai puikus projektas, suteikiantis galimybę savarankiškai pradėti naują gyvenimo etapą. Jei ko nors nežinome ar nesuprantame, ar neturime tinkamos informacijos, visais klausimais galime kreiptis pagalbos į specialistus. „Sunkumų, su kuriais nuteistasis susiduria Pusiaukelės namuose, Simonas įžvelgia nedaug: „Gal sunkiau yra susirasti normaliai apmokamą darbą. Daugiau sunkumų aš nepatyriau.“
Šiuo metu Lietuvoje veikiančiuose Alytaus, Marijampolės, Vilniaus ir Pravieniškių Pusiaukelės namuose laisvės laukia 84 nuteistieji.
