Kodėl buvę kunigai yra laikomi patikimesniais už esamus? Kartą uždaviau tokį klausimą savo geriems bičiuliams, susituokusiai porai. Peti tik gūžtelėjo pečiais ir nutylėjo, tuo mane nepaprastai nustebindama, nes šiaip žodžių jai niekada netrūko. Tikriausiai suformulavau klausimą pernelyg gudriai. Ko gero, pasakiau: „Kodėl kunigas tampa kur kas patikimesnis tą pačią minutę, kai tik palieka kunigystę?“
Jos vyras Styvas, stoikas, bet visada geranoriškas, mielai įsitraukė į žaidimą. „Na, manyčiau, todėl, kad žmogui atrodo, jog buvęs kunigas jam tiesiog neperpasakoja savo kompanijos požiūrio.“ Šis pokalbis vyko gerokai iki kunigų piktnaudžiavimo krizės pradžios.
„O kuo blogas yra kompanijos požiūris? – atkertu. – Ar ji tau nepatinka?“
Mums visiems retsykiais reikia žmogaus, kuris leistų svaidytis karštomis kulkomis, nesijausdamas įpareigotas atsakyti tuo pačiu. Styvas yra vienas iš jų. „Tiesiog kompanijos, dėl to, kad yra kompanijos, visada rūpinasi savo interesais.“
Apgaudinėjame vienas kitą, o susijungę draugėn, panašu, mes tiesiog padidiname savo gebėjimą mulkinti.
Gali būti, kad išties taip ir yra. Visi gyvename mus nuviliančiame pasaulyje. Apgaudinėjame vienas kitą, o susijungę draugėn, panašu, mes tiesiog padidiname savo gebėjimą mulkinti. Šiuolaikiniai naujienų sklaidos kanalai vis kartoja, kad mums nuolat meluoja mūsų vyriausybės, Bažnyčia, beveik visos tos vietos, kur „susitinka du ar trys“. O prasidėjus netikrų naujienų („fake news“) erai mes nebetikime ir pačiais naujienų kanalais.
Nieko nuostabaus, kad esame įtarūs. Liūdina ir tai, kad vienas iš buvimo suaugusiu ženklų yra gebėjimas atpažinti klastą. Vien vaikai visiškai pasitiki, bet save guodžiame: greitai ir jie išmoks.
Tačiau pasitikėjimo klausimas, savęs patikėjimo kažkam, esančiam anapus mūsų, išties yra pamatinis. Jis susijęs su tikrąja mūsų prigimtimi, tuo, kas mes, žmogiškosios būtybės, esame. Galėtume klausimą pasukti šitaip: sraigės mes ar dobilai?
Pasitikėjimo klausimas, savęs patikėjimo kažkam, esančiam anapus mūsų, išties yra pamatinis.
Sraigė užsidaro nuo pasaulio, prisidengdama tvirtu kiautu, ir slepia savyje kažką brangintino. Dobilai gali augti, gali maitintis, vien atsiverdami orui, saulei, vėjui ir lietui. Kas mes esame? Ar esame sukurti tam, kad liktume užsidarę savyje? O gal mūsų gyvenimo augimas priklauso ir nuo mūsų atvirumo kitiems?
Senojo Testamento pasakojime skaitome apie tai, kaip Mozė aptiko degantį ir niekaip nesudegantį krūmą. Atidėkime į šoną klausimą, ar krūmas išties degė ir nesudegė? Kaip jam tai pavyko? Svarbiausias klausimas yra tas, kurį ir Mozė sau uždavė: ar tikrai aš susidūriau su kažkuo, – tiesą sakant, Kuo nors, – esančiu anapus manęs? Ar susitikau su Kuo nors, kas yra visiškai „kitas“? Kuris nėra nei dalis manęs, nei manojo pasaulio?
Nes jeigu tai tiesa, tuomet iškart kyla daugybė klausimų. „Kas tai?“, „ko nori iš manęs?“ „Ar galiu juo pasitikėti?“
Negalime tokių klausimų savo gyvenime išvengti. Jie – prieangis, vedantis į draugystę ir meilės intymumą. Kai suvokiame, kad kitas žmogus norėtų tapti mano gyvenimo dalimi, privalome pasirinkti. Arba pasitikėti – save patikėti kitam – arba nusigręžti. Liūdna, tačiau, padarius šį sprendimą, vėliau gali tektis dėl to gailėtis, – kartais taip ir nutinka. Tačiau dobilai negali būti moliuskai. Mėgindami gyventi kaip sraigės, pamažu mirštame.
Negalime išvengti klausimų, kuriuos mums užduoda gyvenimas kaip vienovė. Gyvenimas tam tikru būdu atskleidžia mums savo beribiškumą. Pavyzdžiui, kai mūsų pakrantes užlieja palaiminimais. Jeigu žinome, kad pasaulis yra dovana, taip pat žinome, kad egzistuoja ir davėjas.
Mūsų gyvenimo beribiškumas pasireiškia ir tada, kai, susidūrę su didžiuliu blogiu, drįstame savęs paklausti: „Jei egzistuoja vien evoliucija, kodėl ji tapo tokia žiauri?“ Turi būti kažkas daugiau.
Supratę, kad nesame vieni, mes arba pasitikime, arba nusigręžiame.
Supratę, kad nesame vieni, kad į mus kreipėsi kitas, esantis ne iš mūsų pasaulio, ne mes patys, – mes arba pasitikime, arba nusigręžiame. Krikščionybė, judaizmas ir islamas prisistato kaip apreiškimo religijos. Jos nemano, jog yra žmogiškos išminties sankaupa, pateikta mums vertininti. Mes suklastojame jas, paverčiame tuo, kuo jos nėra, kai kreipiamės į jas tarsi į dar vieną informacijos šaltinį.
Juk kiekviena jų galiausiai teigia, jog perteikia asmenį, o ne teiginių rinkinį.
Žinoma, kai dieviškasis apreiškimas įžengia į mūsų žmogiškąją sferą, neįmanoma išvengti nesusipratimų ir klaidingų sampratų. Apreiškimą gali suklastoti, atskiesti ar apkarpyti, – sąmoningai ar nesąmoningai, – tie patys asmenys, kurie yra įpareigoti jį perteikti. Negalime pamokslininku pasitikėti labiau nei savimi. Tačiau jei pasiūlymas, jei prieš mus stovintis asmuo ateina ne iš mūsų puolusio ir iškreipto pasaulio, tuomet savęs atvėrimas tam „kitam iš kito pasaulio manyje“ yra vienintelis įmanomas gyvenimas.
Ši mintis atveda mus prie Naujojo Testamento medžio – figmedžio. Priešingai nei Mozės krūmas, figmedis nedega. Jokių klausimų. Nieko nepaprasto. Tai todėl, kad figmedžio istorijoje mes patys ir esame tas figmedis, o klausimas kyla toks: ar mus pasodino kas nors kitas? Ar mūsų tikslas – duoti vaisių? Ar duodame vaisių?
Ar mus pasodino kas nors kitas? Ar mūsų tikslas – duoti vaisių? Ar duodame vaisių?
Kaip jūs atsakote į šiuos Apreiškimo keliamus klausimus? Ir jeigu priimate apreiškimą – asmeninį ar jums paskelbtą – ar esate pasirengę priimti jo reikalavimus sau? Asmuo tikisi atsakymo.
Negalite vienu metu būti dobilu ir sraige, nors mes visi tą mėginame. Jūs esate tas, kas esate, ir dėl to turite apsispręsti. Tad, kas jūs: sraigė ar dobilas?
Autorius yra katalikų kunigas, jėzuitų leidinio „America“ bendradarbis.
Iš https://www.americamagazine.org 2019 m. kovo 19 d. vertė Saulena Žiugždaitė
