„KitoLink.lt“ įkūrėjai Jurgita ir Vytautas Saliniai jau penkiolika metų gyvena santuokoje. Per šį laiką į jų šeimą atkeliavo septyni vaikai (trys mergaitės ir keturi berniukai), iš kurių vyriausiajai Saulei jau 13 m., o mažajai Marijai – vos 3 mėn.
JURGITA savo gyvenimą apibūdina kaip nuolatinį mokymąsi ir kelionę, kurioje kartu su sutuoktiniu stengiasi atrasti būdą stipriau mylėti vienas kitą, mylėti vaikus ir lydėti juos tame gyvenime, į kurį pašaukė Viešpats.
Jūsų šeimoje auga septyni vaikai. Ar ir prieš tuos penkiolika metų, dar prieš santuoką, kalbėdavotės, kad norėtumėte daugiavaikės šeimos? Kokia tuomet buvo Jūsų šeimos vizija?
Neseniai prisiminiau, kaip mes ėjome rinktis vestuvinių žiedų ir man pačiai kilo nuostaba: pamenu, matuojuosi žiedą ir man akyse iškyla vaizdinys, kaip glaudžiu mūsų vaikus. Bandžiau prisiminti: kiek aš ten tų vaikų mačiau? Ir supratau, kad jau tada mačiau pulkelį. Visai nesąmoningai galvojau, kad norėčiau, jog mes turėtume daug vaikų. Gal tuomet ir trys man atrodė labai daug. Vytautas irgi kalbėdavo, kad norėtų bent jau trijų vaikų. Tad mes kartais ir pajuokaujame, kad susisumavo tie mūsų norai (juokiasi). Net vestuvių dieną vaisingumo tema atsispindėjo įvairiose detalėse: puokštėje, bažnyčios papuošimuose… Man obuolių norėjosi, uogų, nors buvo lapkričio mėnuo. Man tai buvo simboliai, kurie kalbėjo apie poros vaisingumą.
O kokia Jums yra poros vaisingumo reikšmė šiandien?
Man jis asocijuojasi, visų pirma, su pagarba vienas kitam, su visapusišku vienas kito priėmimu. Kai mes tuokėmės, nelabai kas aplinkui ir kalbėjo vaisingumo tema. Aišku, sužadėtinių kursų metu klausėmės apie poros vaisingumą, natūralų šeimos planavimo metodą. Bet man labai prakalbo Jono Pauliaus II-ojo „Kūno teologija“. Kai ši žinia pradėjo Lietuvoje plisti, man tai buvo kaip gaivaus oro gūsis, kuris atnešė tam tikrą aiškumą ir įkvėpimą, koks turėtų būti poros santykis, kaip turėtume priimti vienas kitą – pilną asmenį su siela ir kūnu, kuris yra vaisingas, pagarbiai tą priimti, priimti kaip dovaną. Aišku, mūsų kelionė nebuvo lengva. Poros santykyje kildavo visokių įtampų, kalbėjomės apie atvirumą gyvybei kaip vaisingumą kasdieniame gyvenime, vienas kitame, nes kartais tikrai būdavo momentų, kai atrodė, kad jeigu ateitų dar vienas vaikelis, tai būtų per daug. Aš labai vertinu tokią žinią, kad pilna bendrystė yra tikrai priimant visą žmogų. Negali priimti sutuoktinio, nepriimdamas ir jo vaisingumo.
O ką jums reiškia būti septynių vaikų mama ir tėčiu?
Kai galvoju apie savo šeimą ir apie savo vaikus, tai man tas skaičius septyni kažkur išnyksta. Aš to skaičiaus nejaučiu ir nematau. Tikrai! Žvelgdama į savo vaikus, aš matau konkrečius vaikus – Saulę, Viltautę, Simoną... Ir tas skaičius labai nefigūruoja. Bet jis atsiranda, kai žiūri į kitas daugiavaikes šeimas. Atsimenu, viename renginyje stebiu vieną šeimą: jie bando susėsti prie stalo, ir, žiūriu, kiek jų daug, vaikeli, ir koks ten gyvenimas verda! Suskaičiuoju vaikus: keturi. Ir tada, palauk, galvoju: pas mus irgi keturi (juokiasi). Bet man neatrodo, kad mūsų tiek daug. Tada prieina Vytautas ir sako: „Matei, kokia didelė šeima? Aš pirma vaikus suskaičiavau ir tik tada supratau, kad ten tiek pat, kiek pas mus“ (tada dar turėjome keturis). Kai žiūri iš šalies, atrodo, didelė šeima, o savoji nelabai. Skaičius pasijaučia, kai reikia sutvarkyti visų striukes, po žiemos atrasti vietą sudėti visiems rūbams. Man tai yra buitiniai, kasdieniai iššūkiai, kurie kartais pagadina gyvenimą (juokiasi). O šiaip aš jaučiu, kad su kiekvieno vaiko atkeliavimu į mūsų šeimą tikrai išgyvenu daugiau pilnatvės. Kiekvienąkart, kai mums gimsta kūdikis, man nejučiom kyla klausimai: „Ar čia jau viskas? Ar dar bus, ar nebus?“
Ar čia paskutinis?
Taip, ar paskutinįkart judesius jaučiu? Ar dar pajusiu tai kada nors? Nes kol būna pati pradžia, kol kūdikėlis mažas, atrodo, na, jau viskas. Nes ir fizinės energijos, poilsio, ramybės trūksta, tuo metu atrodo, kad daugiau jau nepajėgtum. Bet praeina kažkiek laiko ir imu galvoti: „Mmm.... Būtų smagu!“. Tas ilgesys – aš nežinau, ar jis kada praeis. Mano bičiulė, taip pat daugiavaikė mama, sako: „Aš galvoju, kad čia tam tikra priklausomybė.“ Tikrai, kai paragauji motinystės, to konkretaus potyrio, galvoji, ar pajėgsi kada sustoti. Nes tų mažų kūdikėlių ilgesys visada yra.
O kas Jums yra tas „kūdikio potyris“? Ko galbūt labiausiai ilgėtumėtės mažiausiam kūdikiui užaugus?
Kiekvieną kūdikį, kol jis dar visai mažutis, man norisi taip stipriai glausti šalia savęs, tai toks nurimimas kartu... Su tuo mažu kūdikėliu, kurį neši, glaudi prie krūtinės, taip gera... Tai tokios gilios ramybės įkvėpimas. Žvelgi į mažą kūdikį ir visa kita, kas pasaulyje yra, tą akimirką tarsi neegzistuoja.
Kažkas iš dangaus...
Kažkas iš dangaus, tikrai, tokio nežemiško... Net saldu, kai prisispaudi ir tiesiog būni. Čia ir dabar. Akimirką dangaus prie savęs glaudi. Kaip tik prieš metus, gruodžio mėnesį, „kitoLink.lt“ vienužiams organizavome rekolekcijas, kur aš pati įsijungiau kaip pilnavertė dalyvė. Vienas liturginis šokis buvo apie Švč. Mergelę Mariją, kuri rankose sūpuoja kūdikėlį. Prisimenu, tuomet mes su Vytautu jau turėjome šešis vaikus ir buvome nusprendę, kad jau turbūt užtenka. Viena iš rimčiausių priežasčių buvo, kad paskui jau nebetilpsime į automobilį (juokiasi). Ir logiškai mąstant, tikrai, tų vaikų jau buvo kaip ir nemažai, ir visokių idėjų kildavo, kuo čia užsiimti toliau, kaip pasitarnauti kitiems. Bet aš širdy vis tiek ilgėjausi ir galvojau, kaip smagu būtų turėti dar vieną vaikiuką. Aš tą ilgesį atpažinau, jis vėl manyje pradėjo busti, bet konkretaus sprendimo mes nebuvome priėmę. Buvo adventas, ruošėmės šv. Kalėdoms ir to šokio metu man pasipylė ašaros ir aš nebegalėjau sustoti. Supu tą kūdikėlį rankose ir negaliu sustoti verkusi: kaip dar norėčiau iš tiesų pasupti. Ir netrukus po to sužinojau, kad mes laukiamės. Aš jau laukiausi ir to šokio metu. Marija galbūt dėl to tokį vardą ir gavo. Prakalbo man ji, davė ženklą, kad atkeliauja. Man tiek ramybės atėjo: tai yra tai, ko aš tikrai labai norėjau.
Ir turbūt kai jau matai šį žmogelį, vienintelį tokį, supranti, kad, va, šito žmogaus mums trūko (juokiasi)...
Taip, tikrai trūko! Man nuostabiausia, kad vaikai – vieni atviriau, kiti santūriau, bet tikrai labai džiaugiasi, kai užgimsta kūdikis. Pamenu, mūsų vyresnėlė, kai parsivežėm mažąją, pasiėmė ant rankų, nešiojasi ir aš matau, kaip ji negarsiai, labai tyliai, sako: „Ji tobula.“ Dar Vincentas, jam penkeri, vis pribėga ir sako: „Mama, kaip tau ačiū, kad tu Mariją pagimdei“ (juokiasi). Dėkoja ir dėkoja... Tokių momentų būna. O kai gimė pats Vincentas, tuomet Simonui buvo penkeri, ir jis man kokius metus kartodavo: „Maaama, bet taigi čia toks brolis, kokio aš visada ir norėjau.“ Dabar būna visko, jie ir pasipeša, ir pasiginčija, kaip visi vaikai. Bet tas jų džiaugsmas man yra vienas iš ženklų, kad mes čia taip labai jų nekankinam (juokiasi). Jiems yra iššūkių, aš suprantu, kad jie neišvengiamai gauna ir daugiau atsakomybių, mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, individualų, kiekvienam asmenišką dėmesį mums su Vytautu vaikams skirti yra išvis sunku. Bet kai jie taip pasidžiaugia, galvoju, kad nėra viskas taip sunku, kaip kartais tikrai yra pagunda galvoti, kai kasdieniai rutininiai rūpesčiai užspaudžia.
Kaip jums sekasi išgyventi tuos kasdienius rūpesčius? Kaip su jais tvarkotės? Kaip sekasi išverti įvairias „stokas“?
Mokomės. Tai yra nuolatinis paieškų procesas. Kas tinka vienu periodu, kitu metu ima ir „pabyra“. Man asmeniškai viena iš pagrindinių stokų, kai gimsta mažiukai, tikriausiai yra vienatvės, pabuvimo su savimi laiko trūkumas. Kai tai atpažįstu, stengiuosi sąmoningai skirti laiko sau. Mes gyvenam vietoje, kur yra labai daug gamtos, tad aš pasiimu Mariją, vaikjuoste ją prisirišu ir einu, kad ir valandai ar dviem. Tai galvos prapūtimas nuo vėjo, toks buvimo su savimi laikas, tada atrandu laiko ir maldai, ir rūpesčių, reikalų apmąstymui. Tiesiog eini ir galvoje mintys dėliojasi. Kartais einame dviese su Vytautu. Kartais tokiu būdu skiriu laiko vaikams – pvz., su berniukais padarome kokį žygį. Rudenį išeidavome ilgam ratui – ieškoti visokių nuotykių, akmenukų pamėtyti, stebėti paukščių, gervuogių prisiskinti. Einame ir nežinome, ką sutiksime! Toks buvimas kartu – labai smagus laikas. Kad nesigraužčiau, jog kažkas nepavyksta, ieškau, kad galėčiau pasidžiaugti tuo, kas pavyksta. Išeini iš namų ir viskas nebeatrodo taip sudėtinga, kaip ką tik atrodė.
O kas Jums atrodo sunkiausia?
Viskas sugriūna ir pasidaro keliskart sunkiau, jei kažkokia įtampa kyla tarp mūsų su Vytautu. Viską galima išspręsti, viskam galima rasti sprendimus, jei tarpusavio santykis yra geras, be papildomų įtampų. Bet jei kažkur sukibirkščiuojam, atsiranda įtampų, man visa kita užsiblokuoja. Aš negaliu susikaupti ties darbais, nebelieka to vidinio užsidegimo, kuris labai reikalingas darant viską. Man tada sunku save surinkti, susikaupti ir eiti daryti tai, ką turėčiau daryti. Aš sau labai aiškiai įvardinu, kad tai man yra labai svarbu. Kai mes esame ramūs, kai santykiuose viskas gerai, aš žinau, kad visa kita išsispręs. Jaučiuosi kaip komandoje, gyvename kaip komanda. Žinau, kad visuomet galiu jo paprašyti, kai reikia pagalbos, patarimo. O kartais tik pagalvoju, ir jau matau – jis tai padaręs. Jei toje komandoje atsiranda problemų, jas reikia išspręsti pirmiausiai.
Galbūt kažkas eina lengvyn, kai jau turite šeimyninės ir vaikų auginimo patirties?
Mažiau klausimų lieka. Kai gimė Saulė, man daug kas buvo neaišku, buvo nelengva priimti suvokimą, kad savęs neturiu, esu 24 val. per parą priklausoma nuo mažo žmogučio. Atsimenu, Saulei buvo gal dešimt mėnesių, kai man paskambino iš darbo ir klausė, ar negalėčiau palengva sugrįžti į darbus ir aš galvojau: „Kaip??? Aš nerandu laiko į dušą ramiai nueiti, o čia dar apie darbus reikia galvoti?“ – net šaltas prakaitas išpylė. O kai gimė mūsų antroji dukra Viltautė, aš jau pastebėjau, kad randu laiko savo mėgstamiems užsiėmimams – panerti vąšeliu, knygą paskaityti. Planuoji, laiką susidėlioji, gal tiesiog labiau atsipalaiduoji, nes jau nujauti, ko gali reikėti, savimi labiau pasitiki. Šia prasme yra lengviau, daug mažiau energijos reikalauja kasdieniai iššūkiai su mažais vaikais, daug kas yra žinoma, galiausiai save labiau pažįsti tam tikrose situacijose. Anksčiau man buvo labai svarbi tvarka – jokios dulkelės, visi rūbai savo vietose gražiai sulankstyti. Dabar tam tikra prasme kriterijai sumažėjo. Aš jau nesinervinsiu, kad antra diena grindys yra neiššluotos. Suprantu, kad tai nėra labai svarbu, svarbiau, kad spėtume kartu susėsti vakarienės, o grindys – buvusios nebuvusios. Bet kyla nauji iššūkiai. Pavyzdžiui, paauglystė mums yra visai nepažįstamas etapas, į kurį mes žengiame, ir čia vėl kyla nauji klausimai, kartais save kai kuriose situacijose pamatome ne iš gerosios pusės. Paskui sukame galvas, kaip čia turėtume elgtis, kokius sprendimus ir taisykles turėtume taikyti, kaip galėtume pagelbėti vienas kitam.
O kaip apibūdintumėte savo požiūrį į auklėjimą? Gal turite Jums ypač svarbių principų?
Mes esame apsisprendę „saugoti“ mūsų darbo dienų vakarus. Esame visuomeniškai aktyvūs, bet darbo dienų vakarais stengiamės atsiriboti nuo visų visuomeninių veiklų ir skirti laiką tik šeimai. Mums labai svarbu susitikti šeimoje, vakarieniauti kartu, sužinoti, kaip vaikams sekėsi mokykloje ir patiems papasakoti, ką mes patyrėm per dieną, kas pavyko, ką sutikome. Mums labai pasiteisinęs dalykas yra šeimos susirinkimai pirmadienio vakarais. Juos su vyresniais vaikais išnaudodavome aptardami ateinančios savaitės planus, įsipareigojimus, savaitgalio išvykas. Kalbėdavomės dėl taisyklių, kaip mes bendraujame, skirstydavomės darbais dėl namų tvarkos, aptardavome, kaip kam sekėsi tos tvarkos laikytis. Įterpdavome ir vakaro maldą ir būtinai privaloma tvarka būdavo desertas (juokiasi). Pagrindinis akcentas.
Man dar labai įdomu, kaip organizuojate kūdikiškus reikalus, pvz. žindymą, migdymą? Ar esate atradę savo strategiją?
Kiekvienas vaikas yra kitoks. Iki kol gimė penktasis mūsų sūnus, aš klausydavau kitų mamų pasakojimų, kaip vaikas gali išmiegoti visą naktį, prabusdamas vos kartą ir galvodavau, kad kažką jie daro tam vaikui (juokiasi). Pas mus tokių vaikų nebuvo. Aš vyresnėlę žindydavau kiaurą parą kas pusantros valandos ir negalvojau, kad gali būti kitaip. Dabar lengviau, nes pati jaučiu, kad ateina kažkokia patirtis auginant mažus kūdikėlius. Mažieji naktį ne taip dažnai bunda, aš galiu pailsėti juos augindama, žindydama. Bet yra kiti vaikai, kurie irgi atsikelia naktimis. Čia reikia fizinės sveikatos. Mes dalinamės su Vytautu. Rytais jis keliasi su vaikais, paruošia pusryčius, visus sužiūri, išruošia į mokyklą, nuveža į darželius. Mūsų Marija iki vidurnakčio miegoti neina, tai jei man dar reikėtų anksti keltis, būtų blogai. Dar pagalvoju, kad laisvas rankas dabar turiu dažniau, nes vyresnieji gali panešioti mažąją. Vakarais, kol prasuka ratą, aš ir valgyti galiu padaryti (juokiasi). Didelę dalį darbų namuose gali atlikti patys vaikai. Jie supranta, kodėl mes to iš jų prašome. Tai yra visų mūsų namai ir mes visi turime jais rūpintis. Tad galėčiau daryti išvadą, kad dabar kai kuriuose dalykuose yra lengviau nei anksčiau.
Per „kitoLink.lt“ veiklą susiduriate su vienišais žmonėmis, kurie sprendžia pašaukimo klausimą. Ko norėtumėte jiems palinkėti? Ir ko palinkėtumėte kitoms šeimoms?
Daug dalykų prasideda nuo meilės sau, sugebėjimo priimti save. Daug paprasčiau priimti save susitinkant su Dievu, kuris mus labai myli. Mes alkstam meilės. Gera, kai jaučiame meilę iš artimosios aplinkos, iš savo tėvų. Ne visiems to pakanka. Todėl labai svarbu susitikti su Dievu, atsigerti, prisipildyti jo meilės. Tada galime mylėti save. Tada galime mylėti kitą. Aš prisimenu tą ilgesį savyje, kaip ilgėjausi žmogaus, su kuriuo norėjau sukurti šeimą, keliauti kartu. Santuoka yra kelionė, tad reikia rasti bendrakeleivį. Ir ši kelionė nebūtinai lengva, reikia apsišlifuoti.
Vienišiems palinkėčiau visų pirma išdrįsti įsileisti kitą žmogų į savo vidų ir pasitikėti Dievu, kad jis ves. Man atrodo, tai palengvina gyvenimą – ne sau prisiimti visą atsakomybę. Tai veda į pilnatvę, kurios ilgisi širdis.
Kitas labai žemiškas dalykas – ieškoti bendruomenės, bendraminčių, kuriems yra svarbūs tie patys dalykai: šeima, santuoka. Žvelgdama į savo patirtį galiu pasakyti, kad iš mamų ratelio, iš pokalbių apie sauskelnes ir užpakalius išsirutulioja labai gražūs dideli dalykai, pvz. šeimų maldos grupė. Ir „kitoLink.lt“ pas mus per tai atėjo – atėjo žmonės, kurių kitaip nesutiktum.
Kalbant apie buvimą daugiavaike šeima, mes nesijaučiame kažkokie išskirtiniai. Mūsų draugų rate daugiavaikių šeimų yra labai daug. Mes susitikome, kai auginome po vieną, du vaikus. Tas ratas toliau sukosi – atsirado trečias, ketvirtas, penktas vaikas. Neseniai apsidairėme, ir supratome, kad susirenka dvi šeimos ir vos telpame vieni pas kitus į namus.
Ką visi galime daryti – tai džiaugtis vienas kitais. Džiaugsmas labai sustiprina. Jautrumas aplinkai, pagalba kitiems, džiaugsmas, kartais išreikštas net per labai praktiškus dalykus, yra labai svarbūs. Gerumas plečiasi kaip vandens ratilai, jis eina su jėga tolyn ir sukelia tokį rezonansą, kad niekad nebūtum pagalvojęs, jog tiek galėtum gerumu pasiekti.
