Jau kuris laikas Lietuvoje verda aistros dėl smurto prieš vaikus. Naudinga visuomenei diskutuoti apie agresiją ir smurtą, nustatyti visiems privalomą taisyklę – negalima agresyviai elgtis ir smurtauti prieš bet kokio amžiaus, lyties, socialinės padėties, sveikatos būklės žmogų. Tačiau keista, kad šis sudėtingas klausimas ir jo sprendimo būdai tampa priemone kovoti su labai svarbia, bet tik viena smurto rūšimi – mušimu, t. y. fiziniu veiksmu prieš vaiką. Taip šis klausimas supaprastinamas tik į „galima ir negalima“. Beje, kovotojai prieš smurtą, dažnai net nesuvokdami, griebiasi smurtinio pobūdžio veiksmų – kitaip manančiųjų įžeidinėjimo, patyčių, žeminimo, niekinimo.
Agresijos formos
Pasak psichologijos tėvo Sigmundo Freudo, agresija yra įgimtas gynybinis instinktas, padedantis prisitaikyti aplinkoje ir išlikti. Štai keletas pavyzdžių. Tėtis, mama ir guvūs 2,5 metų dvyniai broliukai išėjo pasivaikščioti. Kai tėtis nusprendė nupirkti vaikams ledų ir pasuko kitoje gatvės pusėje esančio ledų kiosko link, vienas iš dvynių puolė paskui jį. Išsigandusi mama vos spėjo jį sulaikyti ir sugriebusi už juosmens sušuko: „Ką tau sakiau? Tu neklausei, galėjai pakliūti po mašina!“ 1,5 metų mergaitė randa jai įdomų daiktelį ir bando jo paragauti. Išsigandusi mama šaukia: „Negalima, mesk!“ ir sukerta per rankytę, kad vaikas greičiau išmestų pavojingą radinį.
Šias dvi situacijas garsusis psichologas Erichas Frommas priskirtų prie gerybinės agresijos arba gynybinės reakcijos. Nenorėčiau, kad skaitytojai padarytų išvadą, jog toks elgesys – pageidautinas vaikų auklėjimo metodas. Tačiau taip nutinka, kai esame išsigandę, sutrikę, pasimetę. Kitaip tariant, kai išgyvename ūmų stresą. Šiai stresinei reakcijai praėjus, reikėtų apkabinti vaiką, jį nuraminti ir atsiprašyti už tai, kad rėkėte ar sudavėte per ranką, paaiškinti, kad buvote labai išsigandę dėl galimų pasekmių.
Agresija gali būti išreiškiama tikslingai, siekiant įskaudinti, atkeršyti, nubausti, išgąsdinti. Pavyzdžiui, tėvai muša ar bara vaiką todėl, kad jis blogai pasielgė. Tėvų agresyvaus elgesio tikslas – išmokyti vaiką gero elgesio. Tačiau kaip gaisras negesinamas benzinu, taip ir agresyvus elgesys neduoda gerų auklėjimo rezultatų.
Priešingai – vaikas mokosi, kad supykus galima elgtis agresyviai. Tenka girdėti nuomonių, kad be fizinių bausmių neįmanoma vaiko išmokyti tinkamai elgtis. Toks įsitikinimas klaidingas. Vaiko auklėjimas – sudėtingas darbas, kuriam dažnai trūksta pasirengimo ir žinių.
Pravartu žinoti keletą taisyklių, jei norite tinkamai ir efektyviai vaiką drausminti.
Tinkamo ir efektyvaus vaikų drausminimo taisyklės
1. Niekada neskirkite bausmės būdami pikti, įniršę, susinervinę. Leiskite sau nurimti.
2. Nebauskite neišsiaiškinę situacijos. Paklauskite, kas atsitiko, kad vaikas nusižengė taisyklėms, negana to – pagalvokite, ar tikrai vaikas žinojo, kaip pasielgti. Dažna tėvų klaida – tikėtis, kad vaikas savaime turi suprasti ir atskirti gėrį nuo blogio ar žinoti, ko jūs iš jo reikalaujate. Nėra žinojimo savaime – tėvai turi paaiškinti vaikams taisykles, ribas ir reikalavimus.
3. Nebauskite pirmąkart nusižengusio vaiko. Aptarkite su juo situaciją ir pasakykite, kaip jis turėtų elgtis kitą kartą.
4. Jei skiriate bausmę, ji turi nežeminti vaiko orumo, atitikti jo amžių ir kaltės dydį. Kitaip tariant – bausmė turėtų būti apgalvota, o ne skiriama „ant karštųjų“. Be to, bausmės pobūdis ir tikslas – išmokyti gero elgesio. Todėl tėvai paaiškina vaikui, kodėl jie jam skiria bausmę: „Mes tave mylime, norime, kad išmoktum gero elgesio, todėl...“
5. Kai vaikas atliko jam skirtą bausmę, pasikalbėkite su juo, pagirkite už tai, kad jis sąžiningai bausmę atliko, paklauskite, ko jis išmoko, ir būtinai pasakykite, kad jums buvo sunku skirti bausmes, nes mylite jį: „Tu esi geras vaikas, mes įsitikinę, kad daugiau tokių klaidų nekartosi.“
Tačiau dažnai agresyvus elgesys neturi jokio apibrėžto tikslo. Žmogus elgiasi agresyviai, net nesuprasdamas, kad tai agresyvu. Ryškiausias pavyzdys – keiksmažodžių vartojimas tarp tam tikrų jaunimo grupių. Jaunuoliai vartoja agresyvius keiksmažodžius kaip kalbos „papuošalus“ arba saviraiškos priemones. Kai kurie žmonės kalba piktai, pakeltu balsu todėl, kad taip išmoko vaikystėje iš savo šeimos. Veiksmai ir žodžiai nukreipiami į objektus (daiktus ir gyvūnus) bei žmones – vaikus, suaugusiuosius, senolius. Agresyvumas būdingas įvairiame amžiuje – nuo vaikų ir paauglių iki senyvų žmonių.
Paprastai išmokstama valdyti savo agresijos protrūkius, tačiau esant tam tikroms ligoms, asmenybės sutrikimams, vartojant įvairių psichiką veikiančių medžiagų (haliucinacijas sukeliančių preparatų ar stimuliatorių kokaino, amfetaminų, alkoholio), nuolat išgyvenant baimę ir pyktį agresijos lygis padidėja, ją suvaldyti tampa sunku.
Bendraujant galima pastebėti agresyvią žmogaus kūno kalbą: įsitempusi kūno poza, įtampa veide, veido raumenų trūkčiojimas, akių kontakto vengimas, sugniaužti kumščiai, nerimastingas elgesys, durų trankymas, pakeltas balso tonas, grasinimai rodo, kad žmogus darosi agresyvus. Pastebėjus šiuos ženklus patartina elgtis kuo ramiau, pasitraukti toliau nuo agresyvaus asmens, klausyti, kalbėti ramiai, nesiginčyti.
Aktyvus ir pasyvus smurtas
Smurtas yra tikslingas, nuoseklus galios ir kontrolės, agresyvaus elgesio naudojimas siekiant tam tikrų tikslų. Jam būdinga auganti vystymosi dinamika nuo mažų dalykų iki sužalojimų, nužudymo ar išprievartavimo. Smurtautojas pradžioje atsiprašinėja aukos ir ją apdovanoja po įvykio, siekdamas susitaikymo, vėliau jis pradeda auką kaltinti, įtikindamas, kad ji pati kalta dėl to, jog patyrė smurtą.
Smurtas šeimoje skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Aktyvus smurtas – tai vieno asmens naudojami fiziniai, psichologiniai ar seksualiniai veiksmai kito asmens atžvilgiu, norint jį pažeminti, paniekinti, kontroliuoti ar gauti malonumą. Jis skirstomas į fizinį, psichologinį-emocinį, seksualinį.
Fizinis smurtas – tai tampymas už ausų, plaukų, stumdymas, mušimas, deginimas, nuplikymas karštu vandeniu ar įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Tai įvairaus pobūdžio žaizdos, kaulų lūžimai, galvos smegenų traumos, nužudymai.
Psichologinis-emocinis smurtas pasireiškia kritikavimu, panieka, pravardžiavimu, žeminimu, atstūmimu, emociniu šaltumu, nuvertinimu, kontaktų apribojimu, ekonomine kontrole, izoliacija, bauginimais, grasinimais, manipuliavimu vaikais ar kitais brangiais asmenimis, draudimu bendrauti, asmeninių daiktų laužymu, gyvūnėlių kankinimu ar nužudymu ir pan.
Seksualinis smurtas yra priekabiavimas, lietimas, vertimas žiūrėti pornografinius vaizdus, fotografavimas, filmavimas, nešvankybių pasakojimas, prievartinis seksas, išprievartavimas.
Smurtaujama įvairaus socialinio ekonominio statuso, įvairių religinių įsitikinimų ir įvairių rasių šeimose. Smurtas nepripažįsta jokių sienų. Smurtauja ir vyrai, ir moterys.
Išskiriami šie smurto šeimoje pasireiškimo bruožai:
Izoliacija. Smurtas šeimoje yra privati agresijos forma. Būdama izoliuota, šeima išvengia socialinės kontrolės. Izoliacija gali būti vieno šeimos nario (mušantis vyras riboja žmonos / vaikų socialinius kontaktus). Auka jaučiasi bejėgė, negalinti tikėtis kokios nors pagalbos iš aplinkos. Izoliacija gali būti ekonominė, psichologinė-emocinė, socialinė. Izoliacija ryškiausia tada, kai socialinėje aplinkoje mažai pagalbos galimybių, neišvystyta pagalbos sistema arba jos neįmanoma pasiekti.
Pavyzdžiui, kaip mušama moteris gali gauti psichologo konsultaciją, jei artimiausias specialistas yra už 10–15 km, o autobusas važiuoja tomis dienomis ar valandomis, kai jis nedirba? Kitokių transporto priemonių moteris neturi arba neturi pinigų apmokėti už paslaugas.
Skirtingas galios pasiskirstymas. Kas šeimoje turi galią ir kaip ją naudoja? Paprastai išryškėja galios naudojimas, susijęs su ištekliais. Pavyzdžiui, vyras gali kontroliuoti žmoną, ribodamas ir kontroliuodamas jos išleidžiamus pinigus, drausdamas jai dirbti. Taip jis įgauna galią. Vaikai mokomi taisyklių, kad negali pasakyti „ne“ suaugusiesiems, todėl jie dažnai negali pasipriešinti netinkamam elgesiui.
Šeimos nario bejėgiškumas. Tai bejėgiškumas, kylantis iš tarpasmeninių santykių, kai asmuo suvokia, jog negali pasipriešinti kito žmogaus galiai ir kontrolei. Šitokia bejėgiškumo forma yra išmokstama, kai asmuo gyvena smurtaujančioje šeimoje ir aplinkoje.
Liguistos priklausomybės. Smurtas dažnai yra susijęs su cheminėmis ir kitomis liguistomis priklausomybėmis. Cheminės medžiagos (alkoholis, anaboliniai preparatai, haliucinogenai ir stimuliatoriai) padidina agresijos riziką, ir šeimos narių patiriama įtampa taip pat gali pereiti į aktyvų ir pasyvų smurtą.
Smurto poveikis aukoms. Smurtą patiriantys šeimos nariai pasižymi žema savigarba, nepasitikėjimu, pasyvumu, negebėjimu valdyti emocijų bei nepasitikėjimu savimi ir kitais.
Pasyvus smurtas dar vadinamas nepriežiūra. Nepriežiūra – tai reiškinys, kai šeimos nariui nesuteikiama to, ko reikia jam normaliai vystytis, augti ir bręsti. Nuo nepriežiūros dažniausiai kenčia vaikai, seneliai ir neįgalieji. Nepriežiūra gali būti:
fizinė, kai nėra tinkamo būsto, maisto, drabužių arba jie neatitinka sezono, amžiaus;
medicininė, kai nesirūpinama sveikata, negydoma, nesuteikiama pagalba susirgus ar susižeidus, vaikai neskiepijami;
pedagoginė, kai vaikas nemokomas, neleidžiamas į mokyklą, iš principo niekinama mokslas, mokytojai, mokykla;
socialinė, kai nemokoma socialinių įgūdžių, asmuo tarsi įkalinamas namuose, draudžiama bendrauti. Neįgaliam asmeniui nepritaikoma aplinka, kad jis galėtų bendrauti;
psichologinė-emocinė nepriežiūra, kai asmuo nevertinamas, jam nerodoma dėmesio, emocijos, vaikas neglamonėjamas, nemyluojamas, nekalbinamas.
Valdyti savo pyktį ir agresyvų elgesį galima ir privaloma išmokti. Gerai, jei to išmoko tėvai šeimoje, nustatydami aiškias ribas ir taisykles, koreguodami elgesį, paaiškindami netinkamo elgesio pasekmes ir pamokydami tinkamu būdu reikšti jausmus.
Laiku nesuteikus pagalbos, ir aktyvus, ir pasyvus smurtas gali tapti mirties priežastimi. Smurtas plinta visuomenėje tada, kai jam nesipriešinama, todėl labai svarbu laiku atpažinti mažiausias smurto apraiškas ir užkirsti kelią jo plitimui. Tačiau apie tai – kituose straipsniuose.
