Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia (Patarlių knyga 13 skyrius 24 eilutė)... Pala, pala, kaipgi čia dabar?.. Suabejojote, ar teisingai perskaitėte?.. Įkvėpkite, iškvėpkite ir neskubėkite piktintis – nesiūlysiu laužyti Lietuvos įstatymų ar imtis smurto. Tiesiog kviečiu dar kartą pamąstyti „karšta“ šių dienų tema, tik gal kiek siauresniu jos aspektu – apie krikščionišką vaikų ugdymą.
Kaip galėtume apibūdinti krikščionišką auklėjimą? Koks vaizdas mintyse iškyla pirmiausia, pradėjus mąstyti apie šią frazę? Galbūt nejučia pagalvojame apie vaikui diegiamus moralės principus: būk geras, pagarbus, draugiškas, klausyk tėvų, mokykis dalintis. Vėliau – gyvenk skaisčiai (bent iki tam tikros amžiaus ar santykių ribos), saugok save nuo priklausomybių, mokykis atsakingai gyventi visuomenėje... O gal „atsuk smurtaujančiam kitą skruostą“ ar „mokykis į blogį atsakyti gerumu“? Ne, ne... čia jau kraštutinumas, kuris mūsų visuomenei netinka, tiesa?
Kitas krikščioniško auklėjimo įvaizdis – katechezės pamokos ar sekmadieninė mokykla, dalyvavimas bendruomenės pamaldose ir veikloje... Atsiribojimas nuo pasaulio pagundų, kurios gali būti suprantamos labai skirtingai: pradedant saugojimu ar saugojimusi nuo kvaišalų ir nepadorių vaizdų ir baigiant skaitmeninių technologijų atsisakymu bei atsiribojimu nuo netikinčių ar net kitai konfesijai priklausančių draugų. O kur dar pradžioje cituota Patarlių knygos eilutė, kuri net krikščionis tėvus padalija į dvi stovyklas, o krikščionybės nedraugams duoda dar vieną argumentą, kad religija – tikriausias smurto įrankis....
Be to, praktiškai nė vienas iš šių krikščioniško auklėjimo paveikslų neatrodo gilus ar patrauklus, ypač šiandien vis populiarėjančių, išsamių, moksliškai pagrįstų ir logiškai skambančių ugdymo teorijų fone. Pavyzdžiui, kad gimęs kūdikis yra geras, ir tik netinkamas ugdymas ar nepalankios aplinkybės pamažu įsodina jo širdyje nusivylimą, kartėlį ir polinkį daryti bloga. Arba, kad vaikas – gležna, trapi, be galo mylima būtybė, tėvų kūrinys, viltis ir ateitis – yra šeimos ir kiekvieno iš tėvų gyvenimo centras. Tuo tarpu Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, konkrečiai apie vaikų ugdymą kalbama ne tiek ir daug. Tiesa, Biblijoje ne kartą pabrėžiama, kad svarbu išauginti tikinčius vaikus, tačiau tėvai joje neras išsamios ugdymo instrukcijos, kurią būtų galima atsispausdinti, pasidėti ant stalo ir daug negalvojant vykdyti. Priešingai, ji kelia klausimų. Auklėti rykšte ar visgi mesti šią „auklėjimo priemonę“ kuo toliau į šalį? Reikalauti pagarbos ir paklusnumo tėvų autoritetui ar pelnyti pagarbą savo gyvenimu bei pagarbiu požiūriu į vaikus? Nuo mažų dienų laikyti savo vaikus krikščionimis ar pabrėžti pasirinkimo svarbą? Nors Šventojo Rašto principai ir jį persmelkusi Kristaus dvasia sufleruoja atsakymus, jame randame tik šiek tiek auklėjimo išminties perlų ir bendras gaires, pagal kurias kiekviena krikščionių šeima dėlioja savo ugdymo kelią.
Kad ir kaip tai rėžtų XXI a. žmogaus ausį, svarbiausias dalykas, skiriantis krikščioniškąjį ir modernųjį pasaulietinį auklėjimą, yra esminė krikščionybės nuostata, kad žmogus savaime nėra geras. Nuo gimimo iki mirties kiekvienas vyras ir moteris, beraštis ar profesorius yra tarsi kovos laukas, kuriame grumiasi dvi priešingos prigimties pusės. Vienoje pusėje – meilė, atjauta, išmintis – dieviškos prigimties atspindys, pagal kurią žmogus buvo sukurtas, tačiau kitoje pusėje – savanaudiškumas, smurtas, sugedimas bei mirtis, įėję į pasaulį per pirmųjų žmonių nuodėmę. Šventasis Raštas nepalieka iliuzijų: tik Dievas yra tobulai geras, rūpestingas ir mylintis, o kiekvienas žmogus – tiek vaikai, tiek tėvai – spaudžiami savo nuodėmingos prigimties. Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės... Nėra teisaus, nėra nė vieno.... Kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga... Gal todėl nė vieno bandymo sukurti tobulą auklėjimo sistemą ir taip išugdyti tobulą visuomenę nevainikavo sėkmė. Vienintelis sėkmingesnis pavyzdys – bandymai dievotai ugdyti jaunąją kartą po Reformacijos, kuri į Vakarų pasaulį atnešė ekonominį ir kultūrinį klestėjimą, tačiau taip pat su šaknimis neišrovė blogio.
Koks beviltiškumas – pasakytų oponentai. Ar tai reiškia, kad krikščionys ragina nekovoti su tuo, kas neišvengiama – blogiu, neieškoti būdų, kaip įdiegti jaunajai kartai nors kruopelę gėrio? Ar tai reiškia, kad visuomenė nuo vergovės laikų nepatobulėjo, o tokie dalykai, kaip demokratija, tolerancija ar pagarba žmogaus teisės neturi prasmės? Ar krikščionybės mokymas apie tai, kad kiekvienas žmogus nuo mažų dienų yra nuodėmingas, neskatina tėvų ir vaikų nusivylimo, abejingumo, nenoro tobulėti?
O gal priešingai – tai tiesa, kuri išlaisvina ir pateikia vienintelį veiksmingą receptą, kaip išugdyti sveikos sielos, atsakingus ir neužguitus, tačiau taip pat jautrius ir tiesiog gerus vaikus? Atgaila nubloškia mūsų ego nuo sosto. Suvokę savo nuodėmingumą, nei tėvai iš vaikų, nei vaikai iš tėvų jau nebegali reikalauti, laužti, spausti ar bandyti išmušti tobulumo, juk ir patys yra netobuli. Šis suvokimas veda ne į depresijos bedugnę, o atveria nepaprastai paprastą tiesą – kiekvienam reikalingas Gelbėtojas ir Išganytojas.
Ir toks Asmuo yra – tai Jėzus, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu pakeitė požiūrį į meilę ir pasitikėjimą, į patį ugdymą. Dabar prie Dievo priartėjama ne įrodžius, nors ir nedidelį, savo gerumą. Jau nebereikia kokiu nors pasiekimu ar darbais bandyti pridengti savo klaidas ir taip prisidengti nuo Jo pykčio. Dievui reikia ne mūsų darbų, o mūsų pačių, ne gėdą slepiančio „figos lapelio“, o apnuoginto pasitikėjimo ir atviros širdies. Gyvenimą keičiantis kelias nuostabiai paprastas – patikėti Dievo meile ir galybe, tikėti Kristaus auka, atverti Jam savo silpnumą, o tada – įsikibti į Jo mylinčią ranką, tvirtai jos laikytis. Kiekvieną kartą paslydus – nesislėpti nuo Dievo, tačiau bėgti prie To, kuris niekada neatstumia, išpažinti ir pripažinti savo klaidą, galbūt patirti pasekmes, tačiau širdimi glaustis prie Viešpaties... ir taip tobulėti.
Šis paveikslas primena ir tėvų bei vaikų santykius, apie kuriuos galbūt kiekvienas ne vienus metus svajojome ir gal šiandien bandome įgyvendinti... Tėvai, kurių meilės nereikia pelnyti. Kurie besąlygiškai myli savo vaikus tiesiog už tai, kad šie jiems patikėti Dievo. Kurie yra gailestingi, nes patys daugybę kartų patyrė Kristaus gailestingumą. Tėtis ir mama, kurių glėbys ir širdys visada atviri, kurie tiki ir pasitiki savo vaiku net tada, kai juo nusivilia visas pasaulis ir jis pats nusivilia savimi. Kodėl? Nes Viešpats jais pasitikėjo, atleido ir nuolat atleidžia. Kita vertus – tai tėvai, kurių akys atviros vaikų trūkumams. Kurie supranta, kad vaikas – tai ne piktžolė prie kelio, kažkaip savaime tapsianti lelija, tačiau asmuo, kuris mokysis visą savo gyvenimą ir kuriam reikia tiek Dangiškojo, tiek ir žemiškųjų mokytojų, ugdytojų ir globėjų. Kurie jau žino skaudžias klaidų bei nuodėmių pasekmes ir tai, jog vaikas privalo jas patirti – tik taip nedorybė jam nebeatrodys patraukli ar nekalta – tačiau neturi būti jų palaužtas ar užvaldytas. Galiausiai, suvokdami, kad Kristus už juos pasiaukojo, tėvai aukoja vaikams savo gyvenimus ne tam, kad senatvėje gautų stiklinę vandens, bet kad paruoštų žmogų tarnystei. Ne pedagoginės teorijos ar mokslingos taisyklės, bet nesumeluotas tėvų gyvenimas su Viešpačiu ir Viešpačiui – tai tikrasis krikščioniško ugdymo pagrindas.
Ar šis paveikslas nėra tik neįgyvendinama utopija, pasmerkta žlugti, kaip ir daugybė kitų? Jeigu ne, kaip bet iš dalies perkelti jį į savo kasdienybę?
Kartais atsakymai į sudėtingus klausimus – visiškai paprasti. Tam, kad vaikai galėtų rinktis tiesą, jie turi ją pažinti. Ne tik paskaitę katekizmo klausimus ar atsakymus ir išklausę kelias pamokėles, bet matydami Dievo Žodžiu persmelktą tėvų gyvenimą. Visa šeima skaitydami Šventąjį Raštą, girdėdami natūraliai jį įterpiant į kasdienius pokalbius, arba jo argumentais grindžiamus svarbus sprendimus, kaip raginama Pakartoto įstatymo knygoje: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.
Ir dar, verta įsiklausyti į nepaprastai išmintingus Jėzaus žodžius: Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė (Mk 10, 24). Įsiklausykime.. Jie griauna religinius stereotipus. Jėzus neragina tėvų vesti vaikus pas Jį jėga. Neragina „pyrago ir botago“ arba kitokiais būdais versti juos būti krikščionimis. Gyvenimas su Dievu – tai ne koks sveikas, bet visiškai beskonis patiekalas, kurį tėvai jaučia pareigą vaikams sukimšti. Jėzus kalba visai priešingai – leiskite ir netrukdykite. Vaikai – visaverčiai žmonės, kurių širdyse įdėtas Dievo, amžinybės, tiesos ir teisumo troškimas. Mažieji ieško antgamtiškumo pasakose, paaugliai skausmingai trokšta tiesos, maištaudami prieš bet kokį melą. Šventoji Dvasia lygiai taip pat apkaltina juos dėl nuodėmės ir rodo į kryžių. Ypač vaikai, jau žinantys krikščionybės pagrindus ir matantys Dievo veikimą tėvų gyvenime, patys nori Jį sutikti. Unikaliai, autentiškai. Galbūt kitokia forma negu tėvai, bet ta pačia Dvasia. Tad leiskime vaikams patiems ateiti pas Jėzų, net jeigu nuoširdžiai Jį pažinę jie pasirinktų kitokią garbinimo formą ar net kitą bažnyčią. Netrukdykime vaikams, iki smulkmenų sudėliodami savo supratimą apie tai, kas yra krikščioniškas gyvenimas, ir taip nuslopindami jų smalsumą. Verčiau melskimės, kad jų meilė Kristui būtų karšta, o apsisprendimas – tvirtas. Tebūna vaikų gyvenimas su Dievu – atradimų kupina kelionė po vis geriau pažįstamą Karalystę į Tikrojo Karaliaus namus.
Kristaus kryžius – tai tiltas tarp tėvų ir vaikų. Tai meilės, gailestingumo ir pasitikėjimo raktas, atrakinantis tėvų ir vaikų širdis. Tai ne taisyklės ar principai, o pats gyvenimas, iš pačios širdies gelmių kylanti meilė, pagarba, pasiaukojimas. Ką mums kalba Šventasis Raštas? Jis nenurodo tėvams, ką duoti vaikams valgyti, kuo rengti, kokius žaidimus žaisti, ar su kuo leisti ar drausti bendrauti. Nenurodo, kada vaikams gultis ir keltis, kokiais pažymiais mokytis.... Galiausiai, tėvai renkasi, kokias vaikų elgesio ribas nubrėžti, kokius drausminimo metodus pasirinkti. Visa tai tampa ne taip svarbu, jei laikomasi vieno, na, gal dviejų svarbiausių dalykų: tėvai privalo mokyti vaikus pažinti Dievą, šiandien kalbantį per savo Žodį, bei gyventi su Kristumi ir dėl Kristaus vaikų akivaizdoje. Žodžiais, darbais ir pasirinkimais atskleisti jiems Viešpaties paveikslą – atvesti prie kryžiaus... ir pasitraukti. Pasitikėti Dievu ir savo vaikais – tikėti, kad tinkamiausiam metui atėjus Visagalis kiekvieną jų pašauks, o jie visa širdimi ir protu atsakys: Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso.
